susti

sùsti, sū̃sta (sų̃sta J, K.Būg, Š, sū̃sa K; N, suñsa Š, Slm, suñsta Pgr, sunta N), -o intr. NdŽ, DŽ 1. N, K, L, Rtr, KŽ aptekti niežais; plikti nuo suso: Šuva, ožka suñsa, t. y. plinka nuo suskio J. Paršeliai suñsa, i pati nežinau nū ko Kv. 2. M, J.Jabl, KŽ džiūti, nykti, skursti (apie augalą): Obelės da nieko, tik jaunos – tai suñsa Žlp. Labai augo tas mūsų sodnelis, o tik va nežinau dabar – keli metai pradejo sùst, medžiai mūsų baigia džiūt LKT219(Bsg). Kvietkas nebeauga, o sū̃sta Rm. Burokai tavo gi sū̃sta – nežiūrì Gdr. 3. liesėti, menkėti: Alkanas gyvuolis sùsti pradeda J. Ka kiauradantis veršiukas, sū̃sta sū̃sta – susna toks i yra PnmŽ. Diena nuo dienos sunsta mergaitė Tr. ^ Bėga vilkas – tunka vilkas, gulia vilkas – suñsa vilkas Lk 4. I blukti: Kepurę neseniai pirkau, o jau pradėjo sùsti Kv. Iš naujo pardažiau, i nebsuñsa daugiau Kv. 5. Ar, Snt prastai gyventi, skursti: Gerai gyveno, o sùso, sùso i nususo Krš. Aš tep nesùsčia, kap jis sū̃sta Plv. Žydai sustie pradėjo ir ieškojo kitoniškų uždarbių Sz. Sūstì sūstì (vargsti, kamuojiesi) po tą girią – kad nors galą matytum Šk. 6. džiūti, sausėti: Purvynai nieko nebesūsa Žem. Keliukai pradėjo sùsti Kv. Saulėtą dieną viskas gerai suñsa Varn. \ susti; apsusti; įsusti; išsusti; nususti; pasusti; prasusti; sususti; užsusti